Kai gyvenimas tave supurto..., kai netenki beveik visko ką turėjai..., kai nebelieka santykių, kai nebelieka šalia žmogaus, kuriuo dalinaisi šiluma ir mintimis... Kai daugiau nei dvidešimties metų santykiai belieka tik gražus prisisiminimas..., kai tai ką turėjai, pavirsta tik vaizdais mintyse... Žmogus pradedi ieškoti savęs, ieškoti kas gi pasisuko ne taip..? Kur buvo klaidos? O gal tiesiog suversti viską likimui įtikinėjant save, kad taip buvo lemta ir du žmonės paprasčiausiai nebuvo skirti vienas kiktam...? Ir žmogus atrandi. Atrandi save..., pamažu, bet atrandi. Suvoki savo mintis ir klaidas, suvoki ko nedavei gyvenime kitam ir ko negavai pats.., suvoki ką darytum kitaip. Visa tai ateičiai, nes praeitis tegali būti gera mokytoja. Tik tiek. Suvoki save, kad jei esi vyras - moteris turi jaustis saugi tavo glėbyje, turi tavimi pasitikėti, turi jausti, kad yra vienintelė tavo širdyje, turi jausti, kad ir ja psitikima, jai reikia meilės ir švelnumo, jai reikia subtilios laisvės gyvenime, jai reikia emocijų, bet svarbiausia..., ji turi jaustis mylima, geidžiama... Bet jei tu, kaip vyras, visa tai suteiki... ir vis vien kažkas nutrūksta? Tai kas per...? Kur ta šaknis? Ar du žmonės įdėjo per mažai pastangų..? Ar jie buvo per silpni ir neišlaikė santykių egzamino?
Комментарии(1)
|
Naujienos
EN
IT
RU
LT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
