Ir kaip mane nervina viskas. Šiandien ypatingai. 24 valandas per parą mano venomis pradėjo tekėti ilgesys.
[b]Prisimenu tą jausmą, kiekvieną atodūsį tavo glėbyje, kai ledu dvelkiančiais vakarais tyliai kvėpuodavau
tiesiai tau į veidą[/b][i][/i]. Tas nuostabias akimirkas, kai prisiminus tavo bučinius, žodžius, šypseną aš norėdavau išsaugoti amžinai, kad tada kai būtų liūdna galėčiau jas ištraukti iš pasąmonės ir dar kart krūptelt iš malonumo. Ir kai visa šita po mažu užmiršti baigiu, tu vėl nedrąsiai pasibeldi į mano prisiminimų likučius, tartum rėkdamas, jog nepamirščiau visko kas buvo, kad tu
grįžti, kad įrodysi jog su niekuo man nebus taip gera, jog tik tavo lūpos gali suminkštinti mano širdį. Ir aš tuo tikiu, ne todėl, kad taip sakai tu, o todėl, kad pati žinau. [i]Mus jungia aistra, beprotiškas geismas vienas kito lūpoms, kurios švelnumu neprilygsta šilkui.[/i]
[b]Ir kai užuodžiu kvapą panašų į taviškį noriu bėgti paskui jį. Tik bijau.Paniškai bijau nebūti tau pati geriausia.[/b][i][/i]
Komentarai(5)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
