Ko gero daugelis sutiksite, jog laisvė tai didžiausia vertybė, kurią gali turėti žmogus. Tačiau kuomet užduodu klausimą, - Kas yra laisvė?, daugelis pradeda samprotauti apie teisę laisvai keliauti, lasivę nuo Rusijos, laisve dirbti, turėti ir t.t. Tačiau tai tik patvirtina jog retas kuris suvokiame kas yra tikroji laisvė, kaip ji turi atrodyti ir ką turi jausti būdamas laisvas žmogus...
Ne, ne, ne, tikrai nepradėsiu pasakoti koks aš esu laisvas ir kaip jaučiuosi toks būdamas, bei taukšti apie tai kas yra tikroji laisvė, nes prisipažinsiu, - aš ir pats to nežinau. Dalykas apie kurį norėčiau kalbėti yra ta riba, nuo kurios mūsų laisvė ima trupėti ir kuomet tu supranti, jog vis dar gali elgtis taip, tarsi būtum laisvas, bet jau laužai moralines nuostatas. O būtent šį aspektą panagrinėti mane įkvėpė vienas įvykis apie kurį dabar ir papasakosiu.
Buvo saulėtas tik kiek vėsokas eilinės darbo dienos rytas Kaune, nors galbūt teisingiau būtų sakyti vėlyvas rytas, kadangi buvo jau po dešimtos valandos. Mes su draugu sėdėjome jo visiškai nesenai įsigytame, prabangiame visureigyje, Laisvės Alėjoje ir sukome suktinę žolyčių, nuo kurių pakyla nuotaika ir tampi be galo pozityvus, na čia jau nekalbu apie šalutinius efektus. Išlipę iš mašinos ją surūkėme ir patraukėme į Žilinsko dailės galeriją, pasigrožėti menu. Nors tai jau n kartų prieš tai buvome darę ir žinojome, jog išskyrus vieną, vienintelę salę kurioje ekspozicija kartas nuo karto yra pakeičiama, visi paveikslai bus tie patys, jau matyti. Tačiau menas, jei jis yra koklybiškas tuo ir žavi, kad į tuos pačius dalykus gali žiūrėti daug kartų ir tai teiks vis naujas emocijas. Nusipirkę bilietus iškart patraukėme apžiūrinėti paveikslų, žmonių, kaip visuomet, praktiškai visai nebuvo, tad mes leidę sau atsipalaiduoti žiūrėjome į paveiklsus, o kadangi buvome kiek apsinešę, jautėme iš jų sklindančias kur kas stipresnes emocijas nei kitais kartais. Ryšium su tuo leidome sau ir kiek daugiau atsipalaiduoti, žiūrėdami į kai kuriuos paveikslus juokėmės, na nes iš jų sklido energija sukelianti mums juoką ir tai visai nėra blogai, anaiptol... Taip mums keliaujant iš aukšto į aukštą, iš salės į salę, mano draugas pridėjęs pirštą prie lūpos parodė, kad šiek tiek sumažintumėm decibelus ir paklausytumėm. Iš kitos salės, esančio gretimais girdėjosi dviejų muziejaus darbuotojų poaklbis - "Na mes džiaugemės kiekvienu galerijos lankytoju, tačiau šitie kažkokie keisti" išgirdome mes. Ir pavymui "einu aš juos stebėsiu"...
Bent tam kartui, mūsų nuotaika buvo sugadinta. Juk ..., mes nieko blogo nedarėme, net netriukšmavome tiek, kad sulauktumėm tokios reakcijos, tačiau iš vienos pusės aš suprantu ir minėtasias darbuotojas, jų darbas yra tiek nuobodus, kad joms nieko kito nebelieka kaip tik prisigalvoti įvairių intrigėlių ir visa galva pasinerti į jas. Tačiau pabaigus apžiūrinėti paveikslus ir išėjus, jau vėliau, man iškilo toks klausimas - ar tai ir buvo ta riba ties kuria laisvė pasibaigia ir jei ir toliau būtumėm laikęsi savo jau būtumėm nusižengę nusistovėjusioms visuomenės normoms ir būtumėm išvadinti huliganais?
Ir tokį paradoksą galima sutikti ne tik muziejuose, tai galima sutikti labai dag kur, tačiau aš nekalbu apie įstatymo sergėtojus, jų darbas toks ir tai būtų visai kita tema. Kalbu apie tai, kad laisvę mes ribojame vienas kitam, kad mūsų požiūris yra sukaustytas nepagrįstų baimių ir nepasitikėjimo vieni kitais, tai ir yra ta riba kurią mes uždedame vienas kito laisvei.
Ta tema galima būtų kalbėti kur kas plačiau, tačiau gana sunku rašyti kuomet raidytės tokios, kad jas vos įmanoma įskaityti, tad apsiribosiu tuo, jog manau pasakiau ką norėjau ir viliuosi, kad jūs mano mintį pagausite.
Ačiū už dėmesį.
Comments(2)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
