[b]Nežinau ko tikėtis iš gyvenimo, nežinau ką jis yra man paruošęs gal suklupsiu kelį ir nebeturėsiu jėgų atsistoti o gal bus viskas tiesiog tobula, kaip tai suknistai skamba, kai nežinai kas tavęs laukia. Visi mintimis kuria tobulus gyvenimus, stato smėlio pilis ir nepagalvoja, kad gyvenime yra ir nuosmukių per kuriuos galima smarkiai kristi ir nepasiekti to ko užsibrėžei, apie ką svajojai tiek daug.. Juk mes norime tik geriausio, nei vienas iš mūsų nenori patirti alkio, bado, šalčio, kančių, liūdesio, pykčio, skausmo o ypač Mirties.. Juk tai baisu, kai miršta Tau brangus žmogus, kurį pažinojai visą savo suknista gyvenimą, kuris buvo šalia, juokiesi kartu ir verkė kai tau buvo be galo sunku, kai mintyse sukasi tos praleisto akimirkos, kad ir kokios jos bebūtų skaudžios ar įžeidžiančios vis tiek jos primena, kad tai buvo nuostabi draugystė o dabar tu matai jį priešais save, gulintį toje tarsi dežėja, šalia rauda pilną žmonių, kurie nenori jo palikti, kurie jį myli ir atiduotų viską, kad to nebūtu niekuomet nutikę, o jo mama ? Pažiūrėkit jūs į ją, ji vis tikisi , kad jis tiesiog miega ir tuojau atsikels, kad tai tik didelis ir žiaurus košmaras iš kurio norisi kuo greičiau pabusti o po to suvoki, kad tai yra iš tiesų ir nieko nebegali pakeisti, širdyje jautiesi toks menkas ir apgailėtinas, akyse skverbiasi tik ašaros ir girdi kaip šalia giedoja kelios močiutės. Jų balsai priverčia pravirkti stipriau, rėkti garsiau nei rėki dabar, tarsi nori išsinerti iš kūno ir palikti visą tai... Gyvenimas tarsi daina, ji groja lyg niekur nieko, kurią kiekvieną mūsų likimo laiptelį, su kiekviena nata ir garsu kylame arba leidžiamės o kai ji baigėsi tu jautiesi gerai arba blogai o blogiausia tai, kad tu negali pakeisti dainos ji lyg tavyje ir bus iki pat galo... Dabar yra sunkiausiai matyti tai kas dedasi kitų gyvenime ir niekuomet neprilygs tavajam. Ne kiekvienas pagalvoja apie kitus, kaip jiems beprotiškai sunku ir niekas nebegali padėti ir telieka viena išeitis – Mirtis. Tikrai yra sunku atsistoti po stipraus smūgio, atrodo visas pasaulis dingo tau iš po kojų, rankos ima drebėti ir mintyse sukasi niekingiausios mintys, žodis prasidedantis Jeigu ir baigiantis Sudie. Kai tarsi Tu stovi priešais jį ir jo akyse matai liūdesį, nebesutvardančias ašaras, pykti ne tik ant gyvenimo bet ir paties savęs. Kai nebematai jo akyse jokios vilties ir tarsi nori ištiesti jam ranka bet kartu ir žinai, kad jam nuo to geriau nebus, kai jis prie to pačio ima pykti ant viso pasaulio ir ant tavęs, kad tavo pasaulis susiklostė geriau, kad nejutai to ką jaučia jis.. Kai kartu jauti tą patį ką jaučia jis, juk visą tai sujaudina ir pats imi pravirkti nors atrodo neturi dėl ko bet supranti, kad kitam yra sunkiau nei gali įsivaizduoti.. Visada yra tokių žmonių kuriems yra sunkiau nei tau pačiam bet ne visi į tai gilinasi tarsi jiems patiems pakanka savų rūpesčių ir tokia paguoda jiems netinka.. Ech, kaip kartais sunku išsakyti tai ką jauti, norisi pasiguosti bet žinai, kad kitas to nesupras, negalės tau padėti bet išsakys tai ką galvoja, palaikys tave už rankos, nušluostys tau ašara arba leis išsiverkti tiek kiek norėsi, kad tik tau palengvėtu bet lyg širdyje visgi kažko trūks bet negalėsi gauti to iš artimo žmogaus. Tave galėtu tik suprasti tas, kuris tai jau jautė, tas kuris žino kaip elgtis, kad neliktum tokia amžinai. Kartais tiesiog reikia išsiverkti, kad palengvėtu, kad širdyje pajustum palengvėjimą ir kad jaustum truputį laimės. Juk yra taip nuostabu matyti mylima žmogų, kuris šypsosi, yra laimingas, džiaugiasi gyvenimu ir neturi laiko kada liūdėti bet juk ateina tas metas kai to tiesiog reikia, kad ir be priežasties. O kas iš dalies be lieka, nejaugi viską laikysi savyje ? Nors pats žinai, kad pačios ašaros skverbias iš akių, kad ir kaip belaikytum savyje, dienos būna niūresnės, nėra nuotaikos, imi klausytis liūdnų dainų, pasaulis tampa nebe mielas. Nors tą patį galiu pasakyti ir apie save, turėjau tokių akimirkų kai tik norėjau verkti, nieko nenorėjau matyti akyse, ištisas dienas gulėjau lovoje, daužydavau viską po ranka, rėkdavau ant visų nors ir jie buvo teisūs. Tai baisu kai negali džiaugtis dienomis, kai užplūsta prisiminimai, imi rašyti ir nenustoji, pro šalį nematai tiek daug nuostabių dalykų. Vien pažvelgus į vaikus kurie laksto kieme, dalinasi įspūdžiais, juokiasi, bando būti geresniais arba būna tokie kokie yra, laimingi, su didele šypsena, mokantis džiaugtis vaikyste vien tai jau kelia šypsena ir vilti dėl ko gyventi. Štai kodėl reikia gyventi, jei gyveni ne dėl savęs tai gyvenk dėl kitų, nes atsiras tokių kuriems tu esi visas pasaulis.[/b]
Comments(2)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
