Evelina - Cherry123 - Pazintys.com

Chat

Events (10)

E-shop

HotLine (19)

Forum

Be model!

Games

Blogs

Albums

Nickname: Password: [Forgot Password]

Search Option
»Celebrities
»DJs
»Clubs
»V.I.P.
»Who Is Online
»TOP Girls
»TOP Boys
»NEW Girls
»NEW Boys
»New Photo
»Most Active
»Popular
»Namedays
»Birthdays
»Top Wishers
»Top Buyers
»Top Supporters
»Thefts Gallery

Dalyvauk

Links
»Nemokami Referatai
»Vakarų ekspresas
»Forumas suaugusiems
»Tapk modeliu!
»Nekilnojamas turtas
»N-18
»10GB el. pastas

Filter On Off
All Man Woman Min age Max age Lives in Last Login Country With pictures only Real only

Nickname


Voting Poll

Edgarelis, 21

Kur svesi kaledas?
klube, su draugais.
namie su seima ir vaikais
per kaledas dirbu, jomajo!
nuspresiu paskutine diena, D
nesvesiu isvis, busiu prie pc :D






Currently Online
Visitors: 478 Members: 460 Total: 938

Evelina, 17	IMK KREDITĄ!

Rating: Not enough data		Responsiveness: -		Popular:

Mylio;*

Message successfully sent

[Report a fake]
Zoom
Add to Friends
Add to Favorites
Become an admirer
Add Comment

First Name: Evelina
Country: Lithuania
Last Login Country: Lithuania
State / Region: Kauno
City: Kaunas
Birth Date: 3 August 1991
Sex: Woman
Seeks:
- Man
Purpose:
- Penpal
- Long term
- Socializing
Height: 166-170 cm
Education: No education
Body Type: Heavy
Eye Color: Deep
Hair Color: Maroon
Salary: less than 500Lt
Interests: Sport, Movies, Fashion, Travelling, Stargazing
Occupation: Music, Other...
Languages: Lithuanian, English, Russian, German
Music: Lithuanian, POP / Dance, Hip hop / Rap, Cicinas & friends

Nickname: Cherry123
Member from: 14 April 2007
Last Access: 31 December 2007 14:51
Emails Sent: 9
Responsiveness: 0%
Account Views: 3

Additional Info:
[c4] Ka esu Evelina zukauskaite gyvenju kaunjio koluky,seip esu plaukiu spalvios rudjios o syrdy blondyne...Nors kartais nusisnekju darugai mane suprnta sako tau negerai sju galva,bet jau susytaike sju tai...[c14] Vaiku vyro neturiu eisiu i vienuolyna....
Seip negeriu nerukau nesikeikiu esu geras mamjos vaikas[d11]
Nu dabar lb rimtai ...
Evelina esu gyveniu kaune slabotkei....
Esu nju gal truputy tyk blondine bet esu paprasta paprastumas zavi visus....
esu pakvaisus strakalas makalas burbuliukas draugai taip sako esu seip linskma seip kartais pageriu kartais parukau,o keikiuos kaip lb pykstju ir seip....
O i vienuolyna manes net nepriimtiu uz tai kad esu blogiukas vaikasz....
Vat www,pazintys.lt uzsiregistravau nes labai norejau dar esu uzsyregistravus www.one.lt nicas muw@one.lt
Tai vat...Visiokie kytu tautybiu zmones nerasykyt ir taip kokie pedykai be foto zmonem neatrasau,man neapsymoka jus mane matot o as ne jusu nesazininga....su visiokais pasiulymais nesutynkiu,vat tiek
myliu lb savo draugus tikrus draugus vertynju juos jie mane myliu buciuojiu...
Buvo išleistuvių vakaras. Salėje – triukšmas, visi linksminosi, šoko poros. Aš stovėjau ir galvojau: „vis dėlto sunku palikti mokyklą“... Staiga pamačiau merginą... Ji stovėjo nugara į mane, bet aš mačiau, kaip virpa jos pečiai... Man pasirodė, kad ji verkia ir aš neapsirikau... paliečiau jos petį. Ji atsisuko ir aš pamačiau jos gilias mėlynas akis, pasruvusias ašaromis. Ją pažinau. Tai buvo mergina iš kitos klasės, taip pat abiturientė. Tačiau nieko apie ją nežinojau, tik tai, kad ji draugauja su vaikinu, vardu Viktoras. Aš stovėjau ir nežinojau, kaip nuraminti ją... Norėjau sužinoti jos verkimo priežastį, bet klausti buvo nepatogu... apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais bateliais. Turbūt mano tylėjimas jai įgriso. Ji pasižiūrėjo į mane ir nusisuko. Bet tokį skausmą mačiau jos akyse, kad nesusivaldžiau ir dar kartelį palietęs jos petį paklausiau: „Ko tu verki? Juk šiandien tokia šventė! Tave kas nors nuskriaudė?“. Ir tada ji puolė prie manęs, ir giliai pravirko... aš pagalvojau, kad taip verkia tik labai daug iškentėjęs žmogus... „Gal galiu tau kuo nors padėti“,-paklausiau. Iš jos akių vis dar tekėjo ašaros... Paskui ji pakėlė galvą: „Gerai, aš tau viską papasakosiu, tik ar tu norėsi manęs klausytis? Juk dviem žodžiais visko neišaiškinsi“... Aš palinksėjau galva ir mes atsisėdome... „Mano vardas Erika“,- ištarė ji. „Kai man buvo 15 metų, mes atvažiavome į šitą miestą. Aš čia visiškai neturėjau draugų, vaikščiojau viena ištisomis dienomis... Kartą sėdėjau ant suoliuko ir skaičiau knygą. Kažkas sutrenkė į petį. Aš pakėliau akis. Šalia stovėjo berniukas, rankoje jis laikė šaudyklę. Man jis pasirodė piktas ir negeras, todėl nekreipiau į jį dėmesio ir skaičiau toliau... „O tu graži... Ir tavo akys gražios!“ - ištarė jis. „O kas daugiau?“ – paklausiau aš. „Na gerai, dabar susipažinkime!“ – šūktelėjo jis. Jis tiesė man ranka, bet aš atsistojau ir nuėjau. „Na nepyk! Atleisk, aš negalvojau, kad tu taip greit įsižeisi!“ – jis dar kažką sakė, bet aš jau negirdėjau... Sekančią dieną išvažiavau pas senelę ir grįžau namo tik prieš Rugsėjo Pirmąją... einu į mokyklą ir girdžiu, šaukia „Erika“. Pagalvojau, kad pasigirdo, nes pažįstamų čia neturėjau. Kažkas stvėrė mane už rankos. Atsisukau. Tai buvo jis... Vaikinas, prieš kelis mėnesius šovęs į mane iš šaudyklės, norėdamas susipažinti... „sveika, aš tavęs visur ieškojau...“ – tarė. „Kodėl?“ – paklausiau aš. „Pažinčiai, negi pamiršai? Mano vardas Viktoras“... Aš norėjau pasakyti, kad pykstu, bet ištiesiau jam ranką... taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Kartu eidavome į mokyklą, kartu grįždavome namo. Jis buvo geras, paprastas draugas. Taip mes draugavome tris metus. Pernai baigėm 11-tą klasę. Susitarėm eiti į 12-tą ir vėliau stoti į universitetą, jeigu ne... na, bendrai viskas iš eilės... artinosi Naujieji... Aš pradėjau jausti jam daugiau nei draugiškumą. Net ėmiau pavydėti, bet be reikalo... jis buvo ištikimas mūsų draugystei... „Žinai ką, sutikim Naujus Metus dviese, pas mane“ – pasiūlė jis. „Erika, aš noriu pasakyti tau kai ką svarbaus ir padarysiu tai lygiai 12-tą valandą... Naujuosius sutikome dviese su Viktoru. Mano manymu, neteisūs tie, kurie sako, kad kompanijoj smagiau. Mes buvome dviese, bet man buvo labai gera, laikas ėjo greitai. Laikrodžio rodyklės artėjo prie dvylikos... jis apkabino mane ir tarė: „Tau tik 17-ka, man – 18-ka, bet aš, Erika, aš MYLIU TAVE labai labai“... o aš stovėjau ir nežinojau ką ir atsakyti... „Kas nutiko, mažute?“ – paklausė jis. „Nieko, Viktorai, tu dabar lauki, kad aš pasakyčiau tą patį, bet aš pasakysiu tiesą... tu man patinki, Viktorai, o kas ta MEILĖ – aš nežinau... ar tu nors kartą girdėjai apie tikrąją MEILĘ?“ – paklausiau aš.“ Man tėvas pasakojo... anksčiau, ten, kur mes gyvenome buvo didelis ežeras, ten buvo įsikūrusios dvi gulbės...“ „tu man norėjai pasakyti apie MEILĘ, o pasakoji apie gulbes!!!“,- pertraukiau jį ir nusijuokiau. „Tai visai nejuokinga, tai net liūdna. Paklausyk ir suprasi... tas gulbes saugojo, prižiūrėjo geri žmonės. Vieną dieną kažkas pašovė gulbiną ir jis mirė. Likusi viena gulbė ilgai buvo toje vietoje, kur žuvo gulbinas. Paskui pakilo į dangų, padarė mirties kilpą ir suglaudusi sparnus krito ant žemės. Skaudžiai suklykė žmonės, matę tą vaizdą negalėjo sulaikyti ašarų... kaip manai, ar tai buvo tikroji MEILĖ?“,- paklausė Viktoras. „Atleisk, Viktorai, aš suprantu, bet į šį klausimą atsakysiu vėliau... tu nežūsi?“,- paklausiau ir prisiglaudžiau prie jo širdies. Tą vakarą aš buvau pati laimingiausia. Po Naujųjų mūsų draugystė tik dar labiau sutvirtėjo. Tik, deja, ji truko neilgai... mes su Viktoru buvom vieno draugo vardadienyje ir grįžom vėlai. Prie durų stovint jis staiga paklausė: „Erika, galima aš tave pabučiuosiu?“,- jis apkabino mane ir karštai pabučiavo... sekančią dieną jo nebuvo mokykloje. Aš pradėjau nerimauti. Dar niekad nebuvo, kad jis, nieko nesakęs, neateitų į mokyklą. Nekantriai laukiau kol pasibaigs pamokos ir grįždama galėsiu užeiti pas Viktorą. Duris atidarė jo mama. Pamačiusi mane ji pasuko akis į šalį. „Kas nors Viktorui?!“,-sušukau aš. „Nieko, Erika, nieko. Gal viskas praeis. Jis ligoninėje... „Ką?!!“,- suklykiau aš. „Vakar jį rado gatvėje. Pas jį penkios durtinės žaizdos... “,- sušnabždėjo mama. „Už ką taip?! Ne! Ne! Ne! Tai netiesa!!!“,- šaukiau aš. Nepastebėjau, kaip atsiradau namuose. Kritau į lovą ir gulėjau beveik be sąmonės. Išgirdau durų skambutį ir mamos balsą: „Užeikite, ji namie“. Atsistojau ir pamačiau Viktoro mamą. Pabalusi kaip drobė, ji laikė durų rankeną. „Kas nors Viktorui?! Jam blogai?! Taip?!!“,- išsigandusi paklausiau. „taip, jam blogai...labai...jis nori tave pamatyti...“,- ištarė ji. Neprisimenu, kaip įpuoliau į palatą. „Erika, mano mieloji Erika...“- sušnabždėjo jis. Aš negalėjau sulaikyti ašarų. „Neverk, mažute... Štai, matai, kaip viskas išėjo...man liko gyventi suskaičiuotos valandos, o gal ir minutės, ir aš noriu praleisti jas su tavimi“... „Ką tu kalbi?! Nusiramink!!! Tu gyvensi!!!“,- kartojau aš. „Aš negaliu be tavęs! Kaip man be tavęs?!“,- jis klausėsi ir tyliai bučiavo mano delnus... „Erika, mieloji mano Erika... aš taip noriu, kad mes būtume kartu!“. Jam ant kaktos pasirodė prakaito lašai... „Štai, paimk...“,- sukaupęs jėgas jis ištiesė man lapelį popieriaus. „tai paskutinis mano laiškas tau... man neužteks laiko pasakyti tau viską“... Mano kūnu perbėgo šiurpas ir šaltas prakaitas... „Viktorai!!!“,- šaukiau aš. „tu gyvensi!!! Gyvensi!!!“... pritrūkęs oro, smarkiai kvėpuodamas ištarė jis: „Brangioji mano Erika, pabučiuok mane paskutinį kartą!“. Aš pasilenkiau ir pabučiavau. Ašaros temdė akis. Jis neteko sąmonės. Įėjo gydytoja, paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti tolyn nuo Viktoro... „Išgelbėkit jį, išgelbėkit!“ – šaukiau aš. Staiga atsisukau ir pamačiau kaip Viktoras miršta... miršta su šypsena veide... „Viktorai!!!“,- suklykiau aš, bet jis jau negirdėjo mano balso. Amžinai užmerkė savo tamsias akis, kurias aš taip mylėjau, ir kurių netekau... Viktorą laidojo po trijų dienų nuo jo mirties. Tą laiką aš vaikščiojau lyg pakvaišusi. Prieš pat laidotuves nuėjau į parduotuvę ir nupirkau vestuvinių gėlių. Tai buvo paskutinė mano dovana Viktorui. Priėjau prie jo namo. Viduje buvo labai daug žmonių. Šiaip taip prasiveržiau prie karsto. Jis gulėjo, ir atrodė, jog miega, tuoj atsimerks ir pasakys: „Labas Erika!“. Staiga pamačiau jo mamą. Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį klaikiu žvilgsniu. Žiūrėjo bijodama nuleisti akis, lyg norėdama amžinai įsiminti jo veido bruožus. Ji žiūrėjo ir į mane. Jos plaukai per šias dienas pasidabino baltai. Staiga užgrojo šiurpų laidotuvių maršą. Visi išėjo paskui karstą į lauką. Atidarė karstą. Paskutinis kartas ir aš niekada nebepamatysiu Viktoro. Atnešė prie duobės, ėmė leisti į ją karstą. Mano žvilgsnis susitiko su jo mamos žvilgsniu. Ji žiūrėjo į mane lyg išprotėjusi. Staiga prie jos priėjo kažkoks vyriškis. Tai buvo Viktoro tėvas. Kaip jis pasikeitė per tris dienas! Aš puoliau prie duobės, į kurią įleido karstą su Viktoru... liko tik mažas kauburėlis, ant kurio buvo padėtos mano gėlės... Visi pamažu išsiskirstė. Negalėjau patikėti, kad daugiau niekada nebepamatysiu jo. Aš išsitraukiau laišką, kurį buvo davęs Viktoras ir pradėjau skaityti: „Mieloji, brangioji Erika! Tu žinai, kaip aš myliu tave! Tu – mano gyvenimas. Tu – mano žvaigždė. Man sunku numirti, nes myliu tave ir žinau, kad tu myli mane... kaip norėčiau visą gyvenimą būti su tavimi, bet deja... ir būk gera, dėl mūsų draugystės, pasistenk nepamiršt manęs... lik sveika mieloji mano Erika... ir niekada nepamiršk legendos apie gulbes... Viktoras“. „Dabar aš sužinojau kas yra tikroji MEILĖ. Ir štai, išleistuvių vakaras, o jo nėra“,- tyliai ištarė ji. Staiga ji pakėlė į mane akis. Jos mėlynos akys skendėjo skausme ir ašarose, ji pagriebė laišką ir išbėgo laukan... aš puoliau vytis, kai išbėgau, ji jau buvo už kampo. Ir staiga... aš išgirdau čaižų stabdžių cypimą. Kai pribėgau prie kampo, pamačiau šiurpų vaizdą. Erika gulėjo po mašinos ratais. Su savo balta suknele ji atrodė tarsi gulbė. Rankoje ji laikė Viktoro laišką. Staiga atsimerkė ir sušnabždėjo: „štai aš ir vėl būsiu su tavim, Viktorai!“. Subėgo žmonės, atvažiavo greitoji. Gydytojas pasakė: „Staigi mirtis!“. Aš dar kartą pažvelgiau į Eriką. Ji gulėjo pasruvusi kraujyje su šypsena... Rankoje suspaudusi ji vis dar laikė Viktoro laišką. Aš dar kartą perskaičiau eilutę, kuri labiausiai matėsi“ ...IR NIEKADA NEPAMIRŠK LEGENDOS APIE GULBES...[:X]

Member's school info:
City: Kaunas
School: Kauno Petro Vileišio vidurinė mokykla
Graduation Year: 2007
Class: 9c

University/College/Technical School info:

Institution: Kauno technologijos universitetas
Faculty: Elektros ir valdymo inžinerijos fakultetas
Graduation Year: 2004
Group: 3

Friends' comments	Add Comment

Neringa, 18	Posted: 3 August 2008 10:54 [f37]
Nigga, 21	Posted: 3 August 2007 12:39 [f37]
Aira, 81	Posted: 22 June 2007 00:05 Ewelinute yra labai linksma ir miela mergyte:))[c13] [e10]
Islepinta, 18	Posted: 17 June 2007 21:53 strakals makalas burbuliukas..... :** nei geria nei ruko ...:DDDD ji ewelina zukauskaite .....pliumt per galvyte ...bembis :DDDDDD da best ///...wo blt :DDDDD myliu myliu myyyyyyyyyyliuuuuuuuuu :******** pliumt .....:DDD
[All Comments (6)]

Member's friends list	Add to Friends


Algutis, 23 Vilnius	Passion, 69 Vilnius	Kornelija, 20 Fiji, Šiauliai-Vilnius	Robyte, 18 Kaunas	Niqqa, 21 Vilnius
Paulia, 79 Kaunas	Raminta, 19 Kaunas	Tadas, 18 Kaunas	Ernesta, 16 Kaunas	Aira, 81 Kaunas
Inesa, 76 Kaunas	Eglutė, 16 Kaunas	Ligitėlė, 15 Kaunas	Estelažas, 17 Kaunas	Neringa, 18 Kaunas
[View All Friends (23)]




Who Is Online	»
Colia, 21 Irgizmogus, 17 Donatas, 25 Laurutė, 19 Erdinc, 38 Gretulė, 18 Mickey, 18 Darius, 29 Vanga, 31 Bacys, 19 Avataras, 31 Kondencuotas, 23 Juozas, 28 Rokutis, 18 Bamas, 20 Fortuna, 20 Medutis, 24 Paparacis, 22 Deividas, 26 Monika, 16 Korleone, 19 Tipougnius, 29 Fcktheschool, 19 Mathematic, 21 Astralas, 27 Candy, 18 Monika, 17 Pokergirl, 28 Dalyvis, 17 Ssone, 23 Giedrius, 31 Viktoras, 20 Kestas, 19 Radvilas, 33 Jflетcнer, 23 Ieva, 17 Kotrynėlė, 17 Karolis, 29 Hancas, 23 Eglė, 20

« 1 »
List with photos