[size=2][i][b]Tu sakiai, kad nemoku gyventi, kad esu užsidariusi savo mažame pasaulėlyje ir nesugebu atsiverti, kad nemoku gyventi taip kaip gyvena kiti.. O jai aš nenoriu būt tokia kaip kiti, o jai aš noriu tūnoti kampe ir vis galvoti apie save, apie vienatve ir skaudžius prisiminimus, kas tada ?
Tu pažinai mane tokia kokia aš iš ties buvau, be kaukės, suprantanti kiekvieną tavo žodį, jausmus, išgyvenimus, juokelius, svajones, mintis, skausmą kurį išgyvenau kartu su tavimi ar to nepakanka, kad pamatytum kaip tave mylėjau.. Dabar manyje tokių jausmų nebėra, jaučiu šaltį, abejingumą, ašaras prisikaupusias akyse ir begalinį liūdesį kurį tu manyje sukėlei o tie prisiminimai, kurie man taip ankščiau daug reiškė, dabar nebereiškia nieko, dabar tu man esi svetimas, nepažįstamasis, eilinis..
Kiekvienas man sakydavo kokia tu graži kai šypsaisi, negali manęs pamiršti, tų žodžių kuriuos aš norėjau išsakyti ir įstrigo gyliai širdyje ir jauti, kad nori tai išgirsti vėl ir vėl lyg besisukanti karuselė.. Turiu tiek daug žodžių, neišsakytų minčių, svajonių ir visą tai liko tik kvaila iliuzija kuria tu sugriovei ir nieko iš jos nebeliko. Nuo tos dienos aš tau jaučiu neapykanta, jaučiu kaip gyliai mano širdyje bado lyg peilis, prisiminu tas dienas kai šnekėjomės ir juokėmės bet visa tai dingo kart su tavimi. Tu mane po truputį žudei, kurstei manyje ugnį ir neapykanta, priversdavai pravirkti dėl beprasmių dalykų bet kartu tai buvo ir nuostabu, nes žinau, kad aš tai galėjau jausti ir patirti kiekvieną išgyvenimą, tą skausmą kuris taip kankino mane, tas bemieges naktis kurios mane kankino ir neleisdavo miegoti... Ačiū tau už viską. <3 [/b][/i][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
EN
IT
RU
LT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
