Nagi suvažinėkit! aš nenoriu gyventi, kur tos prakeiktos mašinos?!
Pamatau akinančias šviesas,
pasigirsta padangų cypimas, užsimerkiu ir išgirstu balsą.
- Ar tau viskas gerai, ar girdi mane? -
Pramerkusi akis išvydau kažkokį senį, kuris žiūrėjo į mane tipo susijaudinusiu veidu, nors mašina buvo dar gerokai toli nuo manęs. Atsistojusi pasileidau bėgti kuo toliau nuo jo šlykštaus veido. Prisėdau ant pirmo pasitaikiusio suoliuko ir jau norėjau paskambinti Emai, kad ji nesijaudintų, bet prisiminiau, kad per tą nelemtą skubėjimą telefonas liko namie. Galiausiai nusprendžiau eiti namo, eidama galvojau kaip galėjau tiek kelio bėgti, buvo tamsu gatvės žibintai apšviesdavo man kelią, gan baugu... Pagaliau pasiekiau savo namų laiptinę, teko į aštuntą aukštą lipti laiptais, nes liftas kaip visada neveikė, velnias pagalvojau mintyse.. Pasiekiau buto duris, jos buvo neužrakintos, bute buvo tamsu rodėsi, kad nei gyvos dvasios jame nėra. Užrakinau duris ir nulėkiau į virtuvę prisileidau stiklinę šalto vandens ir jau sukausi eiti į kambarį, kai išgirdau:
- Kur tu buvai? Aš taip nerimavau, - su tais žodžiais stiklinė iškrito iš rankų, labai išsigandau. O tai te buvo Ema.
- Šukės laimę neša.
- Tik nereikia tų pasakų...
- Tai kur buvai?
- Pakvėpuoti grynu oru.
- Nieko sau, nuo dešimtos iki trijų nakties kvėpavai grynu oru? - ir jos juokas.
- Nesigilinkim,. nenoriu apie tai kalbėti.
- Nu jo išbėgai taip greitai, kad niekas nespėjo sužiūrėti, o kaip Lukas?
- O kas apie jį? abi puikiai žinom, kad jis yra mulkis, mažvaikis ir niekšas, kuris te nori pažaisti kitų jausmais, juk jam viskas poxui į viską nusispjauna, atėjo su ta savo maiva pamaiva Gretute... Jis man neberūpi. Tegul dingsta iš mano gyvenimo.
- Ane? Tikrai nori, kad dingčiau? - tas balsas buvo jau ne Emos, kai atsisukau išvydau priešais save stovintį Luką, Emos jau nebebuvo. Negalėjau patikėti, kad jis viską girdėjo. Kojas pakirto, kai pamačiau jo žvilgsnį...
- Iš kur tu čia?!
- Tavęs laukiau, nešauk.
- O kur ta tavo Gretutėėė? - ir mano juokas.
- Ji visai ne maiva pamaiva kaip tu sakei, jos čia nėra.
- Tai kodėl nėjai su ja? Man ji tokia.
-Tavęs laukiau juk sakiau.
- Dink iš čia.
- O kas tada jei nedingsiu? - pasiėmusi telefoną, kuris stovėjo ant spintelės, surinkau policijos numerį.
-Nereikia! išeinu. -Net nespėjau sužiūrėti kaip jis išėjo, nepasakęs nei žodžio jis trenkė duris. Trenkė lygiai taip pat kaip tada, kai susipykom ir aš jį mečiau. Tik tada nenorėjau, kad jis sugrįžtų, o dabar širdis suspurdėjo... Net apti nesupratau ką pajaučiau.
Padėjusi telefoną ant spintelės nuėjau į dušą, po to iškarto kritau į lovą, nors buvo jau penkios ryto.
Rytas:
Pabudau dešimtą, nuskubėjau darytis kavos, pavalgiau ir apsirengiau, su Ema susitarėm eiti apsipirkti, jau po dvidešimties minučių buvome oze.
- Žiūrėk Gabi, kokia palaidinė ji tau puikiai tiktų!
- Tu teisi, nueisiu pasimatuoti į kabiną, - Ema nieko neatsakė tik linktelėjo galva. O aš nuskubėjau į matavimosi kabiną. Užsidėjau palaidinę ir dar keletą minučių pasimaiviau priešais mane esantį veidrodį, palaidinė išties man puikiai tiko, o orandžinė spalva man visada patiko, išlindusi iš kabinos iškarto ištariau: Na kaip?
- Atrodai nepakartojamai,- išgirdau už nugaros vyrišką balsą, tada atėjo ir Ema, atisukusi pamačiau besišypsantį Luką. Tuo pat metu iš šalia esančios kabinos išėjo...[size=5][/size]
Komentarai(2)
|
Naujienos
IT
RU
LT
EN
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
