Štai paskutinioji šio kūrinio dalis.
Ačiū, kad skaitėt, komentavom ir vertinote.
Žiūriu pro langą ir galvoju kokie šie metai man buvo. Ir galiu atsakyti buvo tokių akimirkų kada norėjosi numirti, tačiau buvo ir tokių kai norėjosi rėkti visam pasauliui kokia aš laiminga.
Nesiruošiau sėdėti namie naujųjų metų išvakarėse. Išsitraukiau iš spintos juodą suknelę. Išsitiesinau plaukus, pasidažiau. Ruošiausi pas draugus. Pas Emą juk šiandien vyks vakarėlis. Nors buvau pasakiusi, kad neisiu, bet persigalvojau. Norėjau visiems padaryti staigmeną. Taigi atsisveikinusi su tėvais, kurie taip pat ruošėsi kažkur išeiti, pasiėmiau tašę, du butelius šampano ir išėjau pas Emą. Nusprendžiau nekviesti taxi. Juk ji gyveno netoli manęs. Einant snigo. Grožėjausi šerkšnu. Aplinka buvo tokia graži. Žmonių languose degė lemputės. Mašinos važiavo viena paskui kitą. Visi skubėjo švęsti.
Skambutis į duris. Jas atidarė Ingrida.
- Atėjai!- Apkabina.
- Taip, šypsodamasi tariu jai.
- Tau nepatiks tai ką pamatysi taria.
- Leisk atspėsiu Lukas... Ir manau dar ne vienas.
- Taip su Greta. Atsiprašau aš negaliu jos išmesti. Lukas Viliaus draugas. Čia kiltų sąmyšis.
- Viskas gerai. Nurimk. Aš juk gyvenu. – Nusišypsojau dirbtinai. Atrodė širdis plyš iš skausmo, kai įėjusi į kambarį pamačiau Luką su Greta. Stojo nejauki tyla. Girdėjosi tik muzika.
- Sveikutė, - atėjęs Mantas apkabino. Pasisveikinusi su visais nuėjau su Mantu į balkoną parūkyti.
- Tau skaudu? – Tylėjau nieko nesakiau. Tiesiog jį apkabinau. Mantas puikiai mane suprato.
- Palauk aš tuoj. – Pasakė jis ir kažkur nuėjo.
- Va aš jau. – Mantas atsinešė butelį raudono vyno ir dvi taures. – Einam į kambarį, nes čia šaltoka.
- Gerai, - uždariusi balkoną patraukiau į kitą kambarį.
- Tau nebūtina šitaip stengtis. Eik pas juos.
- O kas jeigu aš nenoriu eiti pas juos?
- Kodėl.
- Noriu pabūti su tavimi.
Nieko nesakiau. Tylėjau. Po vieno butelio šampano, sekė dar vienas ir dar vienas...
- Laikas užgydys žaizdas, pamatysi. Po kiekvieno blogo etapo ateina ir dar vienas. Jis būna daug geresnis.
- Žinau, tiesiog toks gyvenimas. ...
- Chebra, kodėl neateinat pas mus. – Pravėrusi duris paklausė Ema.
- Einam šokti tarė Mantas ir paėmęs už rankos nusivedė pas kitus.
- Mančiau. Sveikas!
- Aš negeriu, - ramiai atsakė.Ir pradėjo šokti su manimi.
- Šokome iki pusė dvylikos. Vėliau visi vėl sėdo prie stalo šį kartą šalia Manto atsisėdau ir aš. Vėliau nuėjau atnešti stiklinės, nes Ema vieną sudaužė.
- Gabe.
- Nevadink manęs taip, tau aš Gabrielė. – Lukas stovėjo ir žiūrėjo man į akis.
- Aš atsiprašau, kad viskas taip išėjo.
- Dink. Nenoriu tavo atsiprašymų, nenoriu net girdėti tavęs.
- Man tikrai labai gaila.
- O aš tikrai nuoširdžiai netikiu tuo. Eik Lukai. Ir daugiau niekada nesikabinėk prie manęs. Nieko nebenoriu apie tave girdėti.
- Gerų tau naujų metų Gabi....
Po šių žodžių nieko nesugebėjau pasakyti, bet ir neverkiau. Nuėjau nunešiau stiklinę. Vėliau visi pajudėjo į lauką stebėti fejerverkų .
Kai laikrodis mušė 00:00 visi sveikinome vieni kitus. Stovėjau žiūrėjau į dangų ir linkėjau pati sau geresnių metų.
....
PO PUSĖS METŲ.
Ema taip ir liko su Viliumi.
Ingrida su Karoliu. O apie Luką žinojau tik tiek, kad jis labai gailisi.
Praėjo jau pusė metų, kaip mes ne kartu, tačiau jo nepamiršau. Kartas nuo karto pagalvoju kokie galėjome būti laimingi.
Bet toks gyvenimas vieniems duoda iš kitų atima.
Va tokia ta mano istorija.
Kaip matot ne visos pasakos pasibaigia laimingai.
Tiesiog čia gyvenimas, kurį reikia gyventi. Gyventi be jo.
Ir kai mane paliko. Jis nežinojo, kad tada man irgi skaudėjo. Nes man tai buvo ne žaidimas. Kaip jam.
Ir šiandien su smilkstančia cigaretestoviu apsikabinusi Mantą. Kas žino galbūt ir pas mane ateina meilė į svečius. J
Pabaiga.
Ačiū visiems, kurie skaitė :)[size=5][/size]
Komentarai(2)
|
Naujienos
IT
RU
LT
EN
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
