RYTAS:
Pabudau Ingridos kambarį, galva plyšo. Girdėjau kaip iš virtuvės sklinda garsai, apsirengiau ir nuėjau pasižiūrėti kas ten, pravėrusi duris užuodžiau skanų kavos kvapą. Šiuo metu jos labiausiai ir norėjosi.
- Labas rytas, - ištariau visiems. Virtuvėje buvo Greta, Ema, Ingrida, Vilius, Lukas, Karolis. Niekaip negalėjau suvokti ką čia vis dar veikia Lukas ir šlykštukė Greta…
- Labas, labas, - pajutau apkabinimą iš nugaros, - tai buvo Nerijus.
- Kavos? – paklausė Ema.
- Agąą, būtų visai gerai. – Jaučiau, kaip Greta ir Lukas žiūrėjo į mane.
-Tai tu kaip ir su Nerijum ane? – paklausė Greta, pasimečiau, o visų žvilgsniai buvo į mus, - o kodėl gi ne, - pamasčiau.
- Taip, - mano veidą papuošė šypsena, - Lukas susinervinęs išėjo parūkyti. O visi kiti susėdom gerti kavos.
Gavau sms nuo Luko, kad ateičiau į balkoną pasikalbėti. Pakilau nuo kėdės, pasakiau, kad einu į tualetą.
Nežinojau ar lygiai taip pat užtikrintai galėsiu jam tai patvirtinti ką pasakiau prie visų ir štai nedrąsiai žengiu į balkoną. Jis žiūri į mane.
- Kodėl?
- Apie ką tu?
- Neapsimesk šlanga…
- Rink žodžius.
- Tai kodėl?
- Kodėl turėčiau tau aiškintis? – jaučiau kaip kūnas virpa. Žiūrėjau jam į akis ir nežinojau kaip jam viską paaiškinti.
- Kodėl Gabi?? – jis pažvelgė į mane ir nuleido akis.
- Nes nieko tau nebejaučiu. – Staiga jis mane
pastūmė prie sienos ir apkabino…. Apkabino taip stipriai kaip ir daugybę kartų kaip buvom kartu, tik šį kartą buvo kitaip. Jau nebe buvo mūsų, nebe buvo šypsenų veiduose ir tų mylinčių akių. Nebe buvo bendrų svajonių. Tiesiog viskas buvo kitaip. Žiūrėjau jam į akis ir viską prisiminus akyse pradėjo kauptis ašaros.
- Nagi, pasakyk tai žiūrėdama man į akis, ištark tai garsiai, - jis dar stipriau mane suspaudė savo glėbyje.
Jo žvilgsnis buvo kupinas vilties, o tada man iškilo vaizdas kaip jis bučiuoja Gretą.
- Gražiausia kuo tikėjau ir kuo vis dar tikiu tai tu, suprask Gabi.
- O aš nedovanosiu laiko skausmui, aš nebe noriu vėl kentėti, tai kas buvo supurvinta kartą neturi būti supurvinta dar kartą.
- Bet Gabi… Aš…
- Gana, suprask.
- Jau tikrai viskas?
- Taip, - mano balsas pasidarė liūdnas, - atrodė lyg kas būtų išplėšę man kažką labai brangaus… Lyg kas būtų išplėšę širdį. Jis netarė nė žodžio. Dar kartą pažiūrėjo į mane ir apsisuko.
Mačiau kaip jis tolsta, paleisti buvo taip sunku, bet pakeisti nieko negalėjau.
Norėjau jį sustabdyti, bet negalėjau…
Širdis plyšo žiūrint,
Suklupau, ašaros byrėjo… Atėjo Ema nereikėjo nė klausti kas katik įvyko ji pati viską girdėjo, o aš netariau nė žodžio, tik verkiau.
- Iki tol mano pasaulis buvo ryškus, gražus, spalvotas, o dabar tik juodai baltas, - su Ema rūkydamos kalbėjom balkone.
Niekada neleisk, kad vienas vienintelis žmogus tau taptų viskuo, nes kai jis išeis neturėsi nieko, - Nerijus prataręs šiuos žodžius mane apkabino, šiuo metu nereikėjo žodžių,užteko tik jo apkabinimo.
[size=5][/size]
Komentarai(2)
|
Naujienos
LT
EN
IT
RU
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
